Abu iš pelkės

Kartais laukti ryto beviltiškai sunku. Velnioniškai. Bet (mėgstu šitą žodį). Viskas įmanoma, tik kai kas dažnai atrodo (na gerai jau, yra) beprotiškai nepakeliama. Ir tai, ką aš išgyvenu, nepatikėsit. Tai kažkas nepaprastai sudėtingo suvokti. Naujas rytas taipogi ateina visados, neprarast vilties jo sulaukti. Jei ne viltis, turbūt visas pasaulis pasiėmęs virvę eitų iškoti šakos. O aš priekyje visų.

Mano įrašai visada gimsta iš gilių apmąstymų. Nuotaika viena - super extra nano giga melancholiška. Todėl ir negaliu pakęsti savo kūrybos. Tai - viskas, gimę iš liūdesio, nevilties, beprasmybės ir prasmės ieškojimo visame kame (tiksliau ten, kur jos dažnai net nederėtų ieškoti). Kitaip nemoku (laikas išmokti).

Jaučiuosi labai dėkinga vienam žmogui. Jis mane vakar išgelbėjo iš protu nesuvokiamos depresijos potvynio. Ne tik. Man netgi buvo linksma. Jaučiausi savimi. Gal grįžtu po truputį į save..? Duokdie. Pasiilgau tų ilgų pokalbių naktų, to nerūpestingo gyvenimo. Vakar pajaučiau jį tokį. O kuo toliau, tuo labiau tenka susitaikyti su mintim, kad viskas, niekas už tave jau nieko nebepadarys, ką susikursi - tą ir turėsi. Šiuo metu susitvarkyt save man, švelniai tariant, neįmanoma misija. O susidėliot visus taškus ant i tikrai vertėtų. Kažkoks vėjas praūžė manyje, viską sumaišė. Neatsirenku nieko. Apie aplinką galbūt net neverta rašyti, beveik jokio ryšio su ja nepalaikau. Kol kas taip lengviau. Kaip visada nuklystu į pievas ir Valentinavičienė man čia jau žymėtų minties šuolį ;D. Fuck it. Whatever, ačiū Ievai.

Šiandien nudirbtais darbais esu patenkinta, gal net sakyčiau 'I proud of myself today' ;D. Na gerai, nd dar neatsiverčiau, bet va jei ne šis post'as tai jau tikrai daryčiau matematiką ;D. Taigi, šį gražų (ar tikrai?) šeštadienio rytą buvau priversta keltis 7h ryto. Užmigau 5h. Ačiū tau, Ieva ;D. Panašesnė į zombį, o ne į žmogų pasiekiau namus. Turėjau krist į lovą, bet kaip visada mano gyvenime, taip ir šįkart, suveikė Merfio dėsnis. Grįžus nebenorėjau miegot. Ką gi, šaunu, turėjau daugiau darbingo laiko. Dėl tam tikrų sumetimų neįvardinsiu konkrečiai ką nuveikiau, nes dabar, kai internetas visiems ranka pasiekiamas, netyčia Kai Kas gali perskaityti šį post'ą. Tai buvo dienos įvykis. Drįsčiau jį pavadinti netgi gyvenimo įvykiu. Jis sujaukė manyje viską iš naujo ir, manau, kad dabar atsiranda šiek tiek aiškumo visur. Lašas (gal pusė) optimizmo, mažai, bet visgi šviesos, pasitikėjimo savo jėgom, nusiteikimo dirbti ir dvigubai daugiau vilties. Tik jau kitokios. Dabar pradedu viską matyti taip, kaip yra (sveikintina, Dovile, pagaliau!). O svarbiausia - tikėjimas ateitim. Turbūt tik tai ir ves dabar mane į priekį.

Po pietų teko atiduoti duoklę teatrui... Viskas būtų buvę super, jei ne: a) oro sąlygos b) aktorių trūkumas c) darbo nepasidalijimas. Vėl (kaip ir visada, per amžius Amen) viską darėm keturiese, nors mūsų apie penkiolika. Geraaaaaai. Nepaisant to, kad dangus jau neverkė, o raudojo, mes žūtbūt turėjom nufilmuoti kelis video. Vaikučių, kuriuos turėjom 'pasiskolinti' filmavimui neradom. Nieko, gelbės youtube.com ;D. Mes, aš su Tomu, mynėm tą patį miesto miškelio takelį turbūt n+1 kartų. Mano batuose jau telkšojo Nilas per potvynį, plaukai (arba kas iš jų buvo likę) buvo šlapi ir garbanoti (katastrofa kvadratu), o nesijuokt žiūrint man į akis Tomui sekėsi nekaip ;D. Vis dėlto, we did it. Ir dar ganėtinai patenkinamai nufilmavom. Grįžus turbūt pasakiau visus iki šiol išmoktus keiksmažodžius. Teatras reikalauja aukų.

Šio vakaro credo - pozityvus mąstymas. Pirmą kartą po dviejų mėnesių. Nepaneigsit, fenomenali diena. Ir man ji patinka. Lietus už lango atrodo toks šiltas, vienatvė šiandien man ne priešas ir liūdnos dainos nereikalauja panaudoti ašarų rasursus (keista, kad jų dar yra).

Tiesa, jau seniai galvojau, bet tik šiandien radau savy jėgų tą padaryti. Sudėjau praeitį į dėžę, žinojau, kad reikėjo anksčiau tai padaryti, bet turbūt būčiau atsisėdus ir kaip eilinę naktį praverkus iki akių perštėjimo. Šį vakarą susikaupiau ir nepasakyčiau, kad šaltais nervais, bet kažkaip sudėjau viską ir uždariau. Simbolinė prasmė aiški. Jeigu reikės - atversiu, jeigu ne - kada nors po dešimt ar penkiolikos metų susitikę Vilniuj ar Paryžiuj atidarysim ją, prisiminsim viską (Mūsų San Franciską) su šypsenom veide ir blizgančiom akim. Damn, kokia apgailėtina romantikė. Abu mes tokie. Klausiau vieną 'Atikos' dainą ir pamaniau, kad viena eilutė idealiai mums tinka - 'Sako mudu iš dangaus, bijau, kad mes abu iš pelkės'. Suprastum, jei perskaitytum.

Palengvėjo po tokio visiško savęs išliejimo. To skaityti nepatariu, tai gali pasirodyti per daug banalu kitiems ir yra per daug svarbu man. Na, bet jeigu jau perskaitėte, tai žinote apie mano gyvenimą daug daugiau nei kurioms nors ausims buvo papasakota. Sveikinu, dabar galite daryti išvadas, hipotezes, smerkti, nekęsti, suprasti, mylėti (dėl paskutinio nustebčiau). Šiandien aš manau, kad man nuo to nei šilta, nei šalta. Man šiaip šalta. Bet ne dėl jūsų nuomonės ;]

Paklausykit 'Atika - Po Visko'. Žodžiai žudo mano jautrią sielą. Ar Tu dar Tu..? Ar aš dar aš..? Ar mes dar mes..? Aš nepastebėjau, kaip Tu gerai vairuoji (interpretuok). O čia ir prasiveržia mano neišsenkantys resursai...

Pasiilgus San Francisko ir savęs, bet su viltim sugrįžti,
Susiconfuse'inusi Dovilė