lapkričio 05, 2009

116 sonetas (William Shakespeare)

Dviejų širdžių ištikima draugystė
Jokių nepaiso kliūčių kelyje.
Juk meilė - dar ne meilė, jeigu ją
Sutriuškina klasta ar išdavystė.

Tikroji meilė - tai žvaigždė skaisti,
Kuri nė mirksniui nepaliauja degti
Ir drąsina jūreivį gūdžią naktį,
Kai laivą svaido viesulai pikti.

Ne, meilė ne pastumdėlė Likimo;
Jai visagalis Laikas nebaisus,
Kuris naikina lūpų radastus
Ir iš visų tą pačią duoklę ima.

Jei tau meluoja posmai šių eilių,-
Nebėr pasauly meilės! Aš tyliu...



Komentarų nėra:

Rašyti komentarą