Sniegas, lemputės, stori šalikai, šiltos pirštinės, cinamonas, atostogos, mamos pyragu kvepiantys namai, karštas vynas, mano muzika, tostai vienatvei, dovanų karštligė, akustinės Kalėdos, pledas, arbata, šimtą kartų matyti filmai, mandarinai...
„Dirbk, pirk, mirk!“ arba pasaulis keičiasi.
Ka-lė-dos. Mano Kalėdos. Visa tai ir dar daugiau man vaizduotė nupiešia išgirdus žodį, kurį rašau iš didžiosios raidės visai ne dėl religinių įsitikinimų. Pati nebūdama labai dora katalikė Kalėdas įsivaizduoju ir jaučiu savaip. Laukti Kalėdų paprastai primena pirmos snaigės, palietusios žemę. Būtent tada ir prasideda geriausia žiemos dalis. Nekenčiu šalčio, tačiau mieliau sušalusiom į ledą kojom spardysiu lauke sniegą ar su V. šoksiu pūgoje nei sėdėsiu šiltam mokykliniam suole. Ne, ne todėl, kad kartais tikrai norisi ištarti žodžius „mokykla užkniso juodai“. Todėl, kad gruodžio negaliu vienodai vertinti su rugsėju ar liepa. Taip, prieškalėdiniu metu šiek tiek pametu galvą. Tačiau tai pasireiškia visai ne išprotėjimu, internacionaline dovanų paieška, parduotuvių šlavimu, maisto produktų ginklavimosi varžybomis ar misija IVP (Ištaškyk Visus Pinigus). Iš tiesų, man jau fiziškai bloga nuo tokių komercinių Kalėdų. Žinoma, suprantu, jog vienas lauke – dar ne karys (šiuo atveju, gal - ne Kalėdų Senelis..?). Žmonės kaip šlavė parduotuves, taip šluos, stalai ir vėl lūš nuo tikrai ne dvylikos patiekalų Kūčių vakarą ir pačiais nelaimingiausiais pasaulyje pasijaus šimtai aštuonmečių kvepiantį Kalėdų rytą po egle radę ne išmanųjį Iphone‘ą, o „paprastutį“ Samsung touch screen‘ą. Šiems nelaimingiesiems siūlyčiau per daug negedėti, juk antrą Kalėdų dieną įprasta aplankyti senelius, kurie įdės į kišenę kad ir paskutinę savo šimtinę.
Man tikrai darosi negera pilve kalbant apie Kalėdas ir taip dažnai minint žodį pinigai. Lyg taip būtų užkoduotos didžiausios vertybės. Nors ne visiškai teisinga būtų aklai kaltinti visuomenę, juk gyvenam kapitalizmo klestėjimo epochoj, kuomet galybė ir stiprybė skaičiuojama tik piniginiais vienetais. Nejaugi negalėtume bent vieną kartą metuose sukurti kažką, turinčio didesnę išliekamąją vertę, užuot toliau gyvendami, bet gyvenimo nematydami, pagal vartotojiškos visuomenės šūkį „Dirbk, pirk, mirk!“. O anksčiau buvo kitaip. Žmonės turėjo mažiau, bet, rodos, buvo laimingesni... Nesitikiu, kad atsiras žmonių, kurie neišleis nei lito, juk parduotuvėse be piniginės šiais laikais nėra ką veikti, jau supratom, kad komunizmas yra utopija. O ir geresnio vyno butelio per Kalėdas atsisakyti nesinori. Tačiau gal galime apsieiti be pompastikos..?
„NE“ komercinėms Kalėdoms.
Asmeniškai man priešingai – norisi atsikratyti daugelio materialių dalykų, technologijų naujovių, kurios mus persekioja kiekvieną dieną, ir Kalėdas minėti ne vizualine ir materialine prasme, o žodine ir dvasine. Mane prieš Kalėdas užvaldo kažkoks neregėtas gerumas. Toli gražu negalėčiau savęs pavadinti altruiste, bet kartais susimąstau, kad neturiu, kur dėti savo Kalėdinės dvasios ir meilės pertekliaus. Ir visgi, man patinka. Man patinka penktadienio vakarai kur nors mieste su draugais, gera muzika, daug juoko ir karštas vynas su cinamonu, gvazdikėliais ir citrina. Patinka šeštadienio rytą perskaityti visus laikraščius, išgerti dvigubą kavos su pienu, pusę dienos prašliaužioti namuose su chalatu, o vakarą praleisti kur nors jaukiai arba triukšmingai. Sekmadienis? Visuomet sakiau, jog sekmadienis yra tik pralaimėjimų ir nevilties diena, bet gruodį ir sekmadieniais galima džiaugtis: iš pradžių atlikti per visą savaitę susikaupusius darbus, o likusį laiką praleisti draugiškai su knyga, žalia arbata arba vykdant planą „Šlepetės, kinas ir aš“.
Šiais metais aš nutariau nepirkti be išimties visiems dovanų ir taip savotiškai pasakyti „ne“ komercinėms Kalėdoms. Verčiau nusprendžiau parašyti Kalėdinius popierinius laiškus, kurie jau visiškai pasitraukė iš vartojimo srities, tačiau po dešimties metų, manau, turės daug didesnę išliekamąją vertę nei išmaniosios XXI a. naujovės.
Kažkas visai neseniai man pasakė: „Šiemet esame niūrūs kaip niekad. Pavargome nuo nepritekliaus.“ O man atrodo, kad Kalėdos būtent tam ir yra, kad žmonės neužmigtų Letargo miegu žvarbų viduržiemį ir rastų kuo džiaugtis net tuo metu, kai saulė ir šviesa tampa prabangos ženklu, mat išskubėję į darbą 7:30h jie dar nemato šviesos, o išėję iš savo ofisų geriausiu atveju 17:00h jie jau nebespėja pasidžiaugti natūralia dienos šviesa. Taip ir gyventume beveik pusę metų be šviesos spindulio, jei ne Kalėdos, kurių metu reikia gyventi taip, kad gyventi būtų, iš tiesų, gera. Pasistenkim žiemą, kai lauke temperatūra artėja prie kritinės ribos, susišildyti ne radiatoriaus, o sielos šiluma. Sako, kad ji 37 ºC.
„Bet jei nuoširdžiai – man patinka Kalėdos mūsų namuose. Man patinka tavo akys ir žvakės atsispindi jose. Man patinka Kalėdos mūsų namuose, pasimiršta visos bėdos...“
D.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą