Vytautas Mačernis
Žiemos sonetai
4
Aš buvau visada per daug rimtas,
Man patiko tik vandenys gilūs.
Buvo siela dažnai susikrimtus:
Savimi ir viskuo nusivylus.
Nepabūgęs gelmėn pasinerti
(Šito niekad lengvai nepamiršiu),
Iš gilių vandenų vieną kartą
Iškilau vėl į patį paviršių.
Vėl niekingi dalykai patinka,
Greit sudūžtančių stiklo žaislų
Ieško blizgančios akys aplinkui.
Vėl šiandien lengvapėdiškai myliu…
Nors tikrai, nemeluotai turiu
Sielą liūdną, skausmingą ir gilią.
8
Nėra pasauly nė vienų namų,
Nėra pasauly nė vienos širdies,
Kur mano vardas, tariamas balsu tyliu,
Galėtų liūdinčias akis džiaugsmu nušviest.
Be saulėtos draugystės mano kelias.
Pabodo nuolatinė ir grubi kova.
Širdis suklupusi iš naujo kelias,
Bet amžinai viena, bet amžinai viena.
Aš gyvenu, šypsaus, juokauju,
Šaipausi iš savęs ir kito neretai,
Bet pažeista širdim lig kraujo.
Veidai pageltę ir įdubę...
Ar man padėsite, juokai,
Pamiršti realybę grubią?
21
Einu, sustoju ir klausaus:
Vidurnakčio metu laukuos
Tylu tarp žemės ir dangaus,
Tik aš su savimi kalbuos.
Aplink bekraštė tamsuma...
Taip gera vienišam nakty, -
Po kojų žemė mylima
Ir visa taip arti arti...
Nurieda ašaros per skruostus...
Tai džiaugsmo ašaros!..
Tai keista. Jaučiuos laimingas ir paguostas,
Nors vienas, naktį ir apleistas,
Skausmu apsvaigęs, išėjau
Paklyst ir nebegrįžt daugiau...
25
Man neramu. Aš savo nerimą bandau
Išreikšti žodžiais ir poezijos vaizdais,
Bet neišreikštas nerimas nešt dar sunkiau -
Be žodžių man sunku, bet dar sunkiau su jais.
Žinau, kad vakar mintys niekad nebegrįš
Ir miręs jausmas antrą kartą nepabus,
Todėl ir skubinu, kad žody praeitis
Surastų rimų kryžiais ženklintus kapus.
Bet aš jau pavargau, ir mano nuotaika nupuolė,
Many viskas taip greitai miršta, kinta, bėga -
Gražiai palaidot praeitį ne mano jėgai;
Ir apsodint kapus poezijos neužmirštuolėm
Aš nebemoku, nebespėju, negaliu...
Ir man dažnai taip neramu, taip neramu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą