O sieloj keistas noras išsiaiškint, kodėl gyvenimui aš trokštu tarti: Taip!

Pripildyti jaunatviško maximalizmo, pasiklydę ieškojimuose, pasiryžę nusidėti, - juk taip mes esame pristatomi plačiajai visuomenei. Dažnai nutrūktgalviški ir bėgantys net liūtui į nasrus, pažinimo troškimo užlietomis akimis mes ištariame „galiu viską“. O kodėl mes taip trokštam gyventi, patirti ir jausti? Sakote, kad dar niekada nebuvome nusivylę, kentėję ar mums niekada nebuvo užtrenktos durys prieš pat nosį? Klystate. Jaunystės dienos pilnos kelių, takelių, automagistralių ir, žinoma, klystkelių. Tačiau, skitingai nei daugiau gyvenimiško patirties sukaupusieji, mes nelinkę pasiduoti ar sustoti. Mūsų nedomina stotelės, mus vilioja kelionės tikslas. Sako, kad meilėj ir kare viskas galima, o... kaip jaunystė? Nė kiek ne kitaip. Mes einam, darom, norim būt sraunia upe, o ne stūgsančia pelke. Viską išbandyti, patirti, suprasti? Taip! Net jei viską patirti reiškia ir nusidėti. P. Širvys kažkada užrašė: „Nuodėmė - ne dėmė“. Iš tiesų. Krikščioniškuoju tikėjimu grindžiant visi gimėm iš nuodėmės, taigi, nusidėti - humaniška..? Be jokios abejonės.
O aš... gyvenimui aš trokštu tarti: Taip! Ir viską viską patirti...

Aš pati, aš pati bandysiu savo laimę kurti.

D. Š.


Vytautas Mačernis

Žiemos sonetai

29

Neatimki, Dieve, iš manęs klydimo teisės,
Noriu pats surasti tavo kelią.
Lig tavęs gal taip ir niekad neateisiu,
Bet aš trokštu pats patirt, kaip gelia

Klaidoje širdis... Aš baisiai noriu nusidėti
Ir palikti tuščią tavo rojų.
Tik patyręs nupuolimo vargą kietą,
Vėlei imsiu sekt patarimu tavuoju.

Kai sugrįšiu pas tave, koks džiaugsmas didis
Tėviškame tavo veide suspindės,
Tu sušuksi: - Grįžo štai sūnus paklydęs -

Ir ilgai, saldžiai priglausi prie širdies.
Bet dabar man duoki mano dalią - laisvės turtą,
Aš jau pats, aš pats bandysiu savo laimę kurti.


31

O buvo metai, gyvenau kaip neregys,
Gyvenimui sakiau palenkęs galvą: Taip!
Buvau bevardis, savo veido neturįs,
Nei vieno žodžio nemokąs ištart savaip.

Bet kartą pabudau ir, didelėm akim
Save ir visą svietą niūriame fone
Staiga išvydęs, siaubo suspausta širdim
Tariau gyvenimo aklam žaidimui: Ne!

Nenoriu aš gyvent, jeigu neaišku,
Kodėl liūstu, verkiu, juokauju ir šypsaus;
Kodėl naktis ir Paukščių Takas ant dangaus,

O sieloj keistas noras išsiaiškint,
Kodėl gyvenimui aš trokštu tarti: Taip!
Ir visada tik šitaip, ne kitaip?