Šimtas devyniasdešimt dvi

Tik tiek. Ir išbyrėjus paskutinėm smiltim mūsų 5-etas dainuos „Baigėme mokyklą penkiese mes - viena chebra, du mano klasiokai, dvi draugės ir aš...“. Net jei jau ir nelabai norisi ją baigti. Taip, žinau - geriausia metai dar ateity, bet ir šie puikūs, o mokykloj gerai. Štai, pavyzdžiui, šiandienos lietuvių k. pamokos darbas:



Linksmai gyvenam, džiaugiamės kiekvienu rašytoju ir būtinai surengiam minėjimus klasėje, tiesiog per pamoką. Nes mūsų klasė elgiasi kaip ketvirtokai, klasėj visos blondinės ir „skystos“, o rašybos klaidų skaičiumi mušam rekordus. Tiesa, vertėtų paminėti, kad iš to gerumo net auklėtojos neturim. Gal būtent dėl to, kad mums niekas neprimena, jog pamokų lankymas yra privalomas, mes vis dažniau eidami į pamoką visai atsitiktinai atsiduriame parke. Nenuėjus į vieną pamoką kažkaip nedrąsu eiti į kitą, juk bevalgant auga apetitas, tiesa? Taigi, jau po kelių (na jei tai kūno kultūra, tai geriau tinka keliolikos) praleistų pamokų kažkur, bet ne klasėje, grįžus svečio teisėm į kontrolinį tikimės jau ne 8 ar 9, o „kaip nors ištraukt iki“ 6. Ir tikslas dvyliktoje klasėje yra visai ne egzaminai, kaip gali jums pasirodyti, o Penktadienis, kuris mums yra ne mažiau svarbus nei Mozė žydams.

Jau ne kartą sakiau, kad dvylikta klasė veža, ir tai tiesa :)

Apkabinu ir bučiuoju,
Dovilė