Tu — mažutė, tu telpi visa
Į Čiurlionio karalių delnus.
Tu — riekelė duonos kasdieninės
Ant pasaulio vaišių pilno stalo.
Tu ant gaublio — mažas lopinėlis,
Žalgirio šarvų plieninis žvynas.
Pirčiupio liepsnos ir kraujo ženklas,
Ežerų dangaus tyriausias lašas.
Žalias rytas ant pilkų arimų,
Spindulių lietus aikštės erdvėj.
Tu ant gaublio padūmavės gintaras
Su pušies kvapu ir kraujo atšvaitu.
Tiktai mūsų meilėj — tu didžiulė,
Mūsų delnuose — tu nesudeginama,
Mūsų ilgesy — brangiausia pasaka,
Mūsų akyse tu — saulės kraštas.
Nesvarbu, kurioje pasaulio vietoje bebūčiau, tačiau Tėvynės ilgėtis nenustosiu. Tai įrašyta mano širdyje. Beje, be galo taiklu - 'Saulės kraštas', tiesa?
