- Nuo tos lemtingos dienos aš ir toliau galėjau rytais atsikelti, apsirengti, valgyti, gerti, kvėpuoti. Galėdavau vaikščioti, kalbėti, mačiau daiktus. Girdėjau, jutau ir dariau... bet visa tai buvo tik paviršiuje. O viduje - širdyje, sieloje, - aš buvau niekur.
Ilgai negalėjau sulaikyti ašarų. Dienos, savaitės, mėnesiai... laikas neturėjo prasmės. Dienos išaušdavo ir praeidavo, praėjo vasara, prasidėjo mokslo metai, jis grįžo į mokyklą, lapai ant medžių pagelto, ir visą tą laiką man upeliais tekėjo ašaros. Buvo dienų, geresnių už kitas. Dienų mokykloje, dienų su reikalais, kai man nelikdavo laiko galvoti... kai kuriomis dienomis aš visai neverkdavau. Tačiau naktį, likusi viena savo lovos tyloje, pajusdavau visą skausmą. Kai nebuvo, kur eiti ir kur pasislėpti, kai vėjas šnabždėdavo medžiuose ir naktyje nutildavo jūros šnarėjimas...
Kai aš verkiau rudens lietumi.
Tiek daug verkiau.
Nebuvo jokios priežasties nustoti. Nebuvo jokios priežasties laukti, dėl ko šypsotis, ko nors norėti ar trokšti, tik ilgos dienos ir nesibaigiančios naktys, pilnos skausmo ir tuštumos. Kartais būdavo taip bloga, kad pasijusdavau ant pražūties krašto. Sąmonę temdė juodos mintys. Kas tai per gyvenimas? Ar jis vertas viso šito? Ar jį verta gyventi?
Neturėjau į juos atsakymų. Nežinojau, kur jų ieškoti. Gal tų atsakymų visai nebuvo? Gal kaip tik todėl jaučiau tokį skausmą? Net pradėjau galvoti apie Dievą. Galbūt tam jis ir yra, užpildyi tuštumai, kurioje nėra atsakymų, palengvinti nepakeliamam skausmui..?
Viskas baigta. Supratau tai širdimi.
Tai buvo mano pabaiga.
Tačiau visa kita tęsėsi.
Pasaulis sukosi kaip sukęsis.
- Žinau... žinau. Bet paklausyk, skausmą įveikti nereiškia jį pamiršti, nereiškia išduoti savo jausmus. Tai reiškia, jog skausmas sumažinamas tiek, kad galėtum jį kęsti, kad jis tavęs nepražudytų. Žinau, jog dabar mintis apie tai atrodo neįmanoma. Nesuvokiama. Nesuprantama. Tu nenori įveikti skausmo. Kodėl turėtum norėti? Tai viskas, ką tu dabar turi. Tu nenori švelnių žodžių, tau nerūpi, ką galvoja ar kalba kiti žmonės, tu nenori suprasti, ką jie jautė ką nors praradę. Juk jie - tai ne tu. Jie negali jausti to, ką jauti tu. Vienintelis dalykas, kurio trokšti, yra tai, ko negali turėti. To jau nebėra. Niekada nebegrįš. Niekas nežino, ką tada jaučia žmogus. Niekas nežino, ką reiškia ištiesti ranką ir paliesti tą, kurio nėra ir jau niekad nebus. Niekas nesupranta, kokia neužpildoma tuštuma atsiveria. Niekas, tik tu. Tik tu. Tada nieko nereikia. Norisi numirti. Bet gyvenimas to neleidžia. Nes jis turi tik mus.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą