Paradoksaliai skamba, bet tiesa. Pastarosiom savaitėm taip pradėjau ilgėtis savęs. Tos gera nuotaika trykštančios, visada pilnos... Kaip pelės rate, bėgam bėgam, bet nežinom nei kur, nei kokia to prasmė. Juoda beprasmybė. Man galvoje skamba P. Širvio "Saulė ant bėgių" eilutės:
Taip noris gyventi pasauly,
Ilgėtis, į mylimą lėkt,
Skubėti nuo saulės į saulę.
Skubėti ir… jos nepasiekt.
Va taip ir jaučiuosi, skubėdama nuo saulės į saulę ir jos nepasiekdama. Ai, laissez tomber. Guosdamasi kartoju sau, jog likimas yra, jis sutvarkys viską taip, kaip reikia.
Mane užknisa žmonės. Ne visi. Na, daugelis. Ypač manantys ir viešai deklaruojantys, kad turiu viską. Materialiai man kaip ir nieko netrūksta, pripažinsiu, bet Dieeeee, kad tik to ir tereikėtų žmogui... Vienas dalykas, kurio man labiausiai reikia dabar - atsigauti. Suprasti ir suvokti viską. Sakydama viską, turiu omeny iš tiesų viską. Bet vėl atsitrenkiu į geležinius vartus... Tam, kad atsigaučiau, man reikėtų bent kelių mėnesių atostogų, bet tokiu greičiu gyvenant, tai paprasčiausiai neįmanoma. J'en ai assez!! - kartais noriu rėkt. Kartais noriu sustabdyt pasaulį. O labiausiai noriu grįžt į save...
V.: Jei rimtai tai puikiai suprantu, ką turi galvoje, jau pasiilgau savo optimizmo, tavo juoko ir Ievos poxuistiškumo, mano dienotvarkė tuo pat metu ir pilnut pilnutėlė, ir tuščia kaip septynmečio kišenės, daug ką prarandam, o kiek daug gaunam..?
P.S. paskaitykit knygą "Heroinas". Dar niekas taip neskatino būti savimi.
Sutrikusios neuromediatorių pusiausvyros,
Apgailėtiną šeštadienio rytą,
Dovilė
Taip noris gyventi pasauly,
Ilgėtis, į mylimą lėkt,
Skubėti nuo saulės į saulę.
Skubėti ir… jos nepasiekt.
Va taip ir jaučiuosi, skubėdama nuo saulės į saulę ir jos nepasiekdama. Ai, laissez tomber. Guosdamasi kartoju sau, jog likimas yra, jis sutvarkys viską taip, kaip reikia.
Mane užknisa žmonės. Ne visi. Na, daugelis. Ypač manantys ir viešai deklaruojantys, kad turiu viską. Materialiai man kaip ir nieko netrūksta, pripažinsiu, bet Dieeeee, kad tik to ir tereikėtų žmogui... Vienas dalykas, kurio man labiausiai reikia dabar - atsigauti. Suprasti ir suvokti viską. Sakydama viską, turiu omeny iš tiesų viską. Bet vėl atsitrenkiu į geležinius vartus... Tam, kad atsigaučiau, man reikėtų bent kelių mėnesių atostogų, bet tokiu greičiu gyvenant, tai paprasčiausiai neįmanoma. J'en ai assez!! - kartais noriu rėkt. Kartais noriu sustabdyt pasaulį. O labiausiai noriu grįžt į save...
V.: Jei rimtai tai puikiai suprantu, ką turi galvoje, jau pasiilgau savo optimizmo, tavo juoko ir Ievos poxuistiškumo, mano dienotvarkė tuo pat metu ir pilnut pilnutėlė, ir tuščia kaip septynmečio kišenės, daug ką prarandam, o kiek daug gaunam..?
P.S. paskaitykit knygą "Heroinas". Dar niekas taip neskatino būti savimi.
Sutrikusios neuromediatorių pusiausvyros,
Apgailėtiną šeštadienio rytą,
Dovilė
žvaigždutė. ;) Bet miela ;)
AtsakytiPanaikinti:D