Ta pati, tik jau kita

Absoliutus vakuumas arba tuščia aš.

Šiandien pagalvojau, kad baisiausia turbūt yra, kai žmogus tave (nu)žudo, to net nesuprasdamas. ;] Tikiu, kad nenorėjai, bet buvusios Dovilės nėra. Dabar jau visiškai. Kaip vienas žmogus pasakė: ''Matau, kad tavęs neliko, bet aš tikiuosi, kad būsima Dovilė bus dar pilnesnė nei buvusioji." Gerai, kad bent jūs tuo tikit, nes aš tai jau nebe. ;D Dabar kažkur klajoju, tarp pasaulio dar ir kažko, pasiklydau ir kelias atgal tamsus. Viltis dedu į pavasarį, gal atšilęs oras atneš šiek tiek šviesos ir mano akims. Apskritai tai man jau atsibodo šios jau nuolatinėmis tapusios mano frazės: "Tikiuosi. Gal. Nežinau. Nėra prasmės." Mintyse jau kelias dienas dainuoju: "I'm so hallow, baby, I'm so hollow, I'm so, I' so, I'm so hallow..." Absoliutus nihilizmas.

Apie sapnus.

Beje, sapnai irgi gali žlugdyti morališkai. Paskutines dvi naktis sapnavau (!). Ir netgi daug. Gal todėl, kad ypatingai daug miegojau..? Nežinau, bet turinys buvo toks tikroviškas, pasijaučiau lyg gyvendama savo ankstesnį gyvenimą, viskas buvo taip šviesu ir aišku. Ir taip gera, lengva... Buvo. Svarstau, kad galbūt jau reikėtų išmokt pasiduot, bet... supraskit, aš mergelė, nelinkusi pasiduot ir tuo labiau konstatuoti faktą - Pabaiga. Kovotoja iš prigimties - tokia jau aš. ;]

Apie darbus ir kitokį gyvenimišką stuff.

Nekenčiu savaitgalių, nieko nepadarau per juos. Nors šis mano savaitgalis buvo išskirtinai darbingas. Viena parašyta esė - didis dviejų dienų (tiksliau 2h) darbas. Ačiū Dievui, kad šio savaitgalio liko tik 8h. Kalnai nepadarytų nd ant stalo, interpretacijai pasiruošt (nesugebėsiu), pirmo ir trečio Punų karų vadų niekur nerandu, prancūzų egzaminas stovi ant stalo prisikaupusių darbų krūvoj jau nuo trečiadienio, o matės padariau tiek, kiek supratau. Žinoma, būtų labai pagirtina paskaityt istoriją, bet nežinau nežinau, kaip man seksis kovot su savim šį vakarą. Kažkaip teks prisiverst.

Sekmadienis, diena buvo saulėta.

Pasiilgusi, nepamirštanti,
Ta pati Tau, tik jau tuščia Dovilė.