Tai, ką nuoskaudų ir nusivylimų apimti pavadiname visų kelių pabaiga, vėlėliau suprantame - iš tiesų, tai buvo durys į gražesnį kambarį. Ir tą praradimo, išėjimo liūdesyį atperka džiaugsmas radus kažką naujo, kažką, ko nelaukei ir nesitikėjai, kažką, kas atėjo ir galbūt pasiliks. Bet kuriuo atveju, gyvenimas ritmingas ir jeigu šiandien tu duobėj, žiū rytoj jau būsi Monblano viršūnėj. Mano gyvenimas - durų varstymas ir ieškojimas.
"Kai buvom 17os - galvom pilnom svajonių,
Nesirinkdami kelionių ėjom ten, kur širdys rodė.
Ir mes kartojom viens kitam - aš tau, tu man, aš tavo!
Prisimeni, kaip man sakei - mes esame dievai!
Tu pažiūrėk- tai tik dangus,
Tu paklausyk- tai apie mus.
Ir lyja mūsų čia lietus,
Ir šis pasaulis nuostabus."
