Buvau šiandien "Altorių Šešėly" (I dalis, Bandymų dienos) spektakly. Liucę įsivaizdavau visai kitokią. Spektaklis labai jau paviršutiniškas, man nepatiko režisieriaus interpretacija, daug kas neparodyta, daug kas pakeista, siužetas labaaaai neaiškus, per daug nutolta nuo knygos. Beje, sėdėdama salėj sugalvojau, kad gal visai verta užsidaryt į vienuolyną. Ten bent jau visos tokios pačios vienos ir vienišos. Kokia aš apgailėtina. Net pačiai juokinga, kokias tuštybes aš čia rašau. Bet rašau dėl savęs, kaip jau matote - nes širdis per gerklę lipa. Geriau jau ji išliptų ir gyvent be jos būtų beprotiškai lengviau.
Galėčiau rašyt ir rašyt, šiandien minčių daugiau nei reikia, o tuščiažodžiaut aš moku, bet, manau, kad bus naudingiau padaryt kažką iš tų susikaupusių darbų, nes kitaip sekmadienį galėsit mane nužudyt.
Šiandien taip pat beveik nusprendžiau DAR vieną vasarą parduot. Jau trečią. Gaila daug ko, bet iš kitos pusės - Lietuvoj verkčiau daugiau nei ten. Tai gal ir verta. Eurai irgi neprošal mano kišenei. Žinoma, ar aš jų parsivežčiau, irgi yra didelis klausimas, nes faktas, kad išvažiuočiau su draugėm, daug ką pasako (Paryžius, vakarėliai, alkoholis, šmutkės ir moteriška logika 'pirk, nes Lietuvoj tokio daikto nerasi').
"Kartais norėdavau pereit per lango stiklą, kad aštrios šukės supjaustytų ir atrodyčiau taip, kaip jaučiuos." ["Prozako Karta"] - taip jaučiuosi ir aš. Suskaldyta į begalę mažyčių gabalėlių, aštrių stiklo šukių.
Nuoširdžiai, nelinkiu net didžiausiam priešui patirti tai, ką dabar jaučiu aš.
Vis dar kvėpuojanti, bet galbūt jau neilgai,
Dovilė
