Sekmadienis.
Sekmadieniais paprastai lyja, tik ne už lango. Sekmadieniais man bloga. O šį - kaip niekad. Norėčiau pamiegot. Metus. O tada atsikelt ir pradėt viską iš naujo. Noriu pradžios. Pavargau skubėt. Apskritai pavargau. Man nepatinka mano gyvenimas, nepatinku sau, nekenčiu šeštadienio ir sekmadienio vakarų. Noriu daug pasiekt, bet neturiu nei jėgų, nei noro kažką daryt. Noriu vairuot, gyvent Vilniuj, bendraut su įdomiais žmonėm, įstot į psichologiją (gal kartais pradėčiau suprast šitas savo metamorfozes...), parašyt knygą, pamiršt tai, ko nėra, ir dar daug ko. O labiausiai noriu ištrint dabartį, išmokt gyvent ateitim ir grįžt į praeitį. Ir žodžio neįmanoma mano žodyne nėra.
Ateitis (?!)
Bijau. Labai bijau visiško atsiribojimo, o taip turbūt ir bus. Prarast nėra taip blogai, kai supranti, jog tai nedingo, tiesiog tu to neturi, tačiau, kai supranti, kad tuoj tuoj to neteksi visiems laikams... Padaryčiau ir atiduočiau viską, kad tai neįvyktų.
"Mielasis, ar nenori miego? Numirti tarp dangaus ir debesų?
Tu masturbuoji mano vertę vieninteliu įmanomu būdu,
Tai pastatyk mane į kertę, į lentyną numeriu 232..."
Nusivylus, viena ir vieniša
Dovilė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą