Aš nevertas švelnių Tavo žodžių,
nei to ežero, pilno žvaigždžių.
Aš –Toks vienas. Velnioniškai vienas,
pasiilgęs aušrinėje sodžiaus giedorių gaidžių.
Aš nevertas, aš daug ko nevertas.
Amžinai amžinai neramus.
Ir ne vieną Tave aš prisimenu kartais, kai brendu
naktimi į tuščius ir nelaukiančius, šaltus namus.
Tu tyra ir šviesi kaip Oginskio graudus Polonezas.
Tu pabūk, dar pabūk ilgesy klajūne ugnele neišblėsus.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą