Duobė

Nors ir visiškai nekeista, savijauta negerėja. Gal teisingiau būtų, jeigu sakyčiau, jog ji blogėja..? Visada sakiau, kad blogiausia pastovumas, nesvarbu kaip, bet svarbu keistis, keisti mintis, nuotaikas, gyvenimą. Nebūti stovinčiu vandeniu, reikia būti upe. Ir vėlgi nieko nenustebindama pasakysiu, kad šįkart jau geriau būčiau tuo vandeniu be srovės.

Pastarosiomis dienomis pagrindinė frazė, kuri jau spėjo įsikurti mano galvoje, yra 'lūžo ne tik mano nieko vertas gyvenimas, lūžau pati'. O save susitvarkyti netaip paprasta.. 'Problemos po vieną nevaikšto' - bent jau mano kely jos tikrai vaikšto miniom.

JIS.

Nevadinsiu to problema. Būsena, savijauta. Bet praradau daugiau nei viską. Perlaužiau save ir atidaviau jam pusę. Todėl ir jaučiuosi ne savim, juk liko tik viena antroji... Nesiseka man gyvent be Žmogaus. Neseniai sikaitinėjau iš naujo 'Altorių Šešėlį' ir akys užkliuvo už vieno sakinio: Mąstydamas apie Liuciją kaip apie buvusią ir amžinai išnykusią, Vasaris atsimindavo jos žodžius, kad mes tik tada ko nors pasigendame, kai esame negrąžinamai netekę. Iš tiesų, tai taip ir yra. Širdis kraujuoja.

Mokykla.

Už-kni-sa. Vienintelis geras dalykas joje yra parkas, bet ir jis tik šalia jos ;D. Mokytis reikia daug. Ir viskąąąą. Be išimčių. B lygis, pasirodo, irgi pamoka. Muzika, kūno kultūra - taip pat. Beje, prasti buvę mokytojai ir tavo apsileidimas neatleidžia nuo nemokėjimo. Žmonės neatrodo nei mandagesni, nei protingesni nei Dzūkijos vid. Džiaugiuosi dėl istorijos pamokų, tiksliau mokytoja labai stipri, pamokos nerealios. O mokytis tai oh la la! Prancūzų viskas super, vis dėlto tos dvi vasaros nepraėjo veltui, jaučiasi progresas. Taigi, yra bent vienas egzaminas, dėl kurio esu rami. Bet... visada yra bet. Šį pavasarį DELF'as. Bus ką veikt, tiksliau arsim, perlaikyt niekas nenori. Pamokų skaičius per savaitę man beveik nesikeičia, visada ir visur maximumai ;D. 8 pam. yra norma, grižt namo apie 16:30h - irgi. Nuo rytojaus pradedu eit į pap. anglų pamokas, nuo kitos savaitės - ir į matę. Tuoj įsivažiuosiu ir išnyksiu. Liks tik beprotiškas gyvenimo tempas, visada miego trokštantis kūnas ir, pametus save, aš.

Šeima.

O gal tai, kas iš jos liko? Ar liko dar kažkas..?

Per mėnesį turim išsikraustyti. O ką tik atsikraustėm. Nekenčiu persikraustymų, tai kodėl esu priversta nuolat keist gyvenamąsias vietas? Gyvenimas mėgsta ironiją, aš irgi. Pavargau nuo visko čia. Nuo nuolatinių tų pačių nesąmonių. Dabar netgi galiu pasakyti, kad man jau beveik tas pats. Žinoma, skauda, bet tikriausiai jau prarandu ir jausmus, nes per daug negalvoju apie tai, jau nebesvajoju ir nebekuriu mintyse šeimos idilių. Jų nėra.

Aš.

Tikrai jaučiuosi ne savimi. Nežinau, kur dingau, bet manęs nėra. Išnykau. Liko skausmas, dienų stūmimas, ta pati nekintanti tėkmė. Aš noriu tik vieno - tegul tai pasibaigia. Nes man per daug.

Pavadinau šį įrašą 'Duobė', nes būtent taip ir jaučiuosi - duobėj. Ir dar viena.

Nesinori tikėt. Netgi gyvent. Kuriam laikui išnykt būtų geriausia išeitis.

Tik egzistencija, kuri varo iš proto.