- Kaip galima turėti žvaigždes?
- O jos kieno? - suirzęs atsikirto verslininkas.
- Nežinau. Niekieno.
- Vadinasi, jos mano, nes aš pirmas pagalvojau apie jas.
- Ir to užtenka?
- Žinoma. Kai randi deimantą, kuris niekam nepriklauso, - jis tavo. Kai atrandi salą, kuri niekam nepriklauso, - ji tavo. Kai tau pirmam kyla kokia nors idėja, tu ją užpatentuoji, ir ji tavo. O aš turiu žvaigždes, nes niekam prieš mane nebuvo šovusi mintis jas turėti.
- Čia tai jau teisybė, - sutiko mažasis princas. -Ir ką tu su jomis veiki?
- Valdau. Skaičiuoju ir perskaičiuoju jas, - paaiškino verslininkas. - Tai nelengva. Bet aš rimtas žmogus!
Mažasis princas dar nebuvo patenkintas.
- Jei aš turiu šaliką, galiu apsivynioti juo kaklą ir pasiimti kur noriu. Jei turiu gėlę, galiu ją nuskinti ir nusinešti. Bet tu negali nusiskinti žvaigždžių!
- Ne, bet galiu jas padėti į banką.
- O ką tai reiškia?
- Tai reiškia, kad aš parašau popieriuje, kiek turiu žvaigždžių. Tada tą popierių padedu į stalčių ir užrakinu.
- Ir viskas?
- Bet to užtenka!
"Įdomu, - pagalvojo mažasis princas. - Gana poetiška. Bet nelabai rimta".
Mažasis princas apie rimtus dalykus turėjo savo nuomonę, kuri labai skyrėsi nuo suaugusiųjų nuomonės.
- Aš turiu gėlę, - tarė jis, - ir kasdien ją laistau. Aš turiu tris ugnikalnius, kuriuos valau kiekvieną savaitę. Taip pat išvalau ir užgesusį ugnikalnį. Juk niekad nežinai, kas gali atsitikti. Mano ugnikalniams ir gėlei naudinga, kad aš juos turiu. O žvaigždėms iš tavęs jokios naudos...
Verslininkas prasižiojo, bet neturėjo ką atsakyti, ir mažasis princas jį paliko.
"Tie suaugusieji tikrai labai savotiški", - tyliai mąstė jis, keliaudamas savo keliu.
* * *
N'oubliez pas:
On ne voit bien qu'avec le coeur. L'essentiel est invisible pour les yeux.
Ir dar, niekada netapkit tokiais rimtais žmonėmis kaip kad verslininkas.
