Paulius Širvys

Liepsnabokščiai klevai

Tave visą pro lūpas išvogčiau...
Žvilgsi mėnuo tik lango kampais.
Ir klevai, ir klevai
liepsnabokščiai
Skamba rudenio vario varpais.

Palei langą atžvanga nužvanga,
O tu žiūri,
Kaip žiūri linai.
Ten matau aš nuskendusį dangų
Ir save, nuskandintą tenai.

Aš matau ir neištariu žodžio,
O parodyt širdies negaliu.
Ką mačiau, ką jaučiau -
Tau parodžiau
Vien atodūsiu savo giliu.

Kurtieji ir nebylūs

Jei kada nors sutiksite žmogų, kuris girdės, kai tylit, girdės jūsų širdies šauksmą, supras jūsų mintis, matys jūsų širdį, tekėkite už Jo arba veskite Ją. Tik jokiu būdu nepaleiskite.

With my eyes wide open
I open my heart

Metai ir dar daugiau

Vytautas Mačernis

Žiemos sonetai

4

Aš buvau visada per daug rimtas,
Man patiko tik vandenys gilūs.
Buvo siela dažnai susikrimtus:
Savimi ir viskuo nusivylus.

Nepabūgęs gelmėn pasinerti
(Šito niekad lengvai nepamiršiu),
Iš gilių vandenų vieną kartą
Iškilau vėl į patį paviršių.

Vėl niekingi dalykai patinka,
Greit sudūžtančių stiklo žaislų
Ieško blizgančios akys aplinkui.

Vėl šiandien lengvapėdiškai myliu…
Nors tikrai, nemeluotai turiu
Sielą liūdną, skausmingą ir gilią.

8

Nėra pasauly nė vienų namų,
Nėra pasauly nė vienos širdies,
Kur mano vardas, tariamas balsu tyliu,
Galėtų liūdinčias akis džiaugsmu nušviest.

Be saulėtos draugystės mano kelias.
Pabodo nuolatinė ir grubi kova.
Širdis suklupusi iš naujo kelias,
Bet amžinai viena, bet amžinai viena.

Aš gyvenu, šypsaus, juokauju,
Šaipausi iš savęs ir kito neretai,
Bet pažeista širdim lig kraujo.

Veidai pageltę ir įdubę...
Ar man padėsite, juokai,
Pamiršti realybę grubią?

21

Einu, sustoju ir klausaus:
Vidurnakčio metu laukuos
Tylu tarp žemės ir dangaus,
Tik aš su savimi kalbuos.

Aplink bekraštė tamsuma...
Taip gera vienišam nakty, -
Po kojų žemė mylima
Ir visa taip arti arti...

Nurieda ašaros per skruostus...
Tai džiaugsmo ašaros!..
Tai keista. Jaučiuos laimingas ir paguostas,

Nors vienas, naktį ir apleistas,
Skausmu apsvaigęs, išėjau
Paklyst ir nebegrįžt daugiau...

25

Man neramu. Aš savo nerimą bandau
Išreikšti žodžiais ir poezijos vaizdais,
Bet neišreikštas nerimas nešt dar sunkiau -
Be žodžių man sunku, bet dar sunkiau su jais.

Žinau, kad vakar mintys niekad nebegrįš
Ir miręs jausmas antrą kartą nepabus,
Todėl ir skubinu, kad žody praeitis
Surastų rimų kryžiais ženklintus kapus.

Bet aš jau pavargau, ir mano nuotaika nupuolė,
Many viskas taip greitai miršta, kinta, bėga -
Gražiai palaidot praeitį ne mano jėgai;

Ir apsodint kapus poezijos neužmirštuolėm
Aš nebemoku, nebespėju, negaliu...
Ir man dažnai taip neramu, taip neramu.

Mano Kalėdos kvepia mandarinais

Sniegas, lemputės, stori šalikai, šiltos pirštinės, cinamonas, atostogos, mamos pyragu kvepiantys namai, karštas vynas, mano muzika, tostai vienatvei, dovanų karštligė, akustinės Kalėdos, pledas, arbata, šimtą kartų matyti filmai, mandarinai...

„Dirbk, pirk, mirk!“ arba pasaulis keičiasi.
Ka-lė-dos. Mano Kalėdos. Visa tai ir dar daugiau man vaizduotė nupiešia išgirdus žodį, kurį rašau iš didžiosios raidės visai ne dėl religinių įsitikinimų. Pati nebūdama labai dora katalikė Kalėdas įsivaizduoju ir jaučiu savaip. Laukti Kalėdų paprastai primena pirmos snaigės, palietusios žemę. Būtent tada ir prasideda geriausia žiemos dalis. Nekenčiu šalčio, tačiau mieliau sušalusiom į ledą kojom spardysiu lauke sniegą ar su V. šoksiu pūgoje nei sėdėsiu šiltam mokykliniam suole. Ne, ne todėl, kad kartais tikrai norisi ištarti žodžius „mokykla užkniso juodai“. Todėl, kad gruodžio negaliu vienodai vertinti su rugsėju ar liepa. Taip, prieškalėdiniu metu šiek tiek pametu galvą. Tačiau tai pasireiškia visai ne išprotėjimu, internacionaline dovanų paieška, parduotuvių šlavimu, maisto produktų ginklavimosi varžybomis ar misija IVP (Ištaškyk Visus Pinigus). Iš tiesų, man jau fiziškai bloga nuo tokių komercinių Kalėdų. Žinoma, suprantu, jog vienas lauke – dar ne karys (šiuo atveju, gal - ne Kalėdų Senelis..?). Žmonės kaip šlavė parduotuves, taip šluos, stalai ir vėl lūš nuo tikrai ne dvylikos patiekalų Kūčių vakarą ir pačiais nelaimingiausiais pasaulyje pasijaus šimtai aštuonmečių kvepiantį Kalėdų rytą po egle radę ne išmanųjį Iphone‘ą, o „paprastutį“ Samsung touch screen‘ą. Šiems nelaimingiesiems siūlyčiau per daug negedėti, juk antrą Kalėdų dieną įprasta aplankyti senelius, kurie įdės į kišenę kad ir paskutinę savo šimtinę.
Man tikrai darosi negera pilve kalbant apie Kalėdas ir taip dažnai minint žodį pinigai. Lyg taip būtų užkoduotos didžiausios vertybės. Nors ne visiškai teisinga būtų aklai kaltinti visuomenę, juk gyvenam kapitalizmo klestėjimo epochoj, kuomet galybė ir stiprybė skaičiuojama tik piniginiais vienetais. Nejaugi negalėtume bent vieną kartą metuose sukurti kažką, turinčio didesnę išliekamąją vertę, užuot toliau gyvendami, bet gyvenimo nematydami, pagal vartotojiškos visuomenės šūkį „Dirbk, pirk, mirk!“. O anksčiau buvo kitaip. Žmonės turėjo mažiau, bet, rodos, buvo laimingesni... Nesitikiu, kad atsiras žmonių, kurie neišleis nei lito, juk parduotuvėse be piniginės šiais laikais nėra ką veikti, jau supratom, kad komunizmas yra utopija. O ir geresnio vyno butelio per Kalėdas atsisakyti nesinori. Tačiau gal galime apsieiti be pompastikos..?

„NE“ komercinėms Kalėdoms.
Asmeniškai man priešingai – norisi atsikratyti daugelio materialių dalykų, technologijų naujovių, kurios mus persekioja kiekvieną dieną, ir Kalėdas minėti ne vizualine ir materialine prasme, o žodine ir dvasine. Mane prieš Kalėdas užvaldo kažkoks neregėtas gerumas. Toli gražu negalėčiau savęs pavadinti altruiste, bet kartais susimąstau, kad neturiu, kur dėti savo Kalėdinės dvasios ir meilės pertekliaus. Ir visgi, man patinka. Man patinka penktadienio vakarai kur nors mieste su draugais, gera muzika, daug juoko ir karštas vynas su cinamonu, gvazdikėliais ir citrina. Patinka šeštadienio rytą perskaityti visus laikraščius, išgerti dvigubą kavos su pienu, pusę dienos prašliaužioti namuose su chalatu, o vakarą praleisti kur nors jaukiai arba triukšmingai. Sekmadienis? Visuomet sakiau, jog sekmadienis yra tik pralaimėjimų ir nevilties diena, bet gruodį ir sekmadieniais galima džiaugtis: iš pradžių atlikti per visą savaitę susikaupusius darbus, o likusį laiką praleisti draugiškai su knyga, žalia arbata arba vykdant planą „Šlepetės, kinas ir aš“.
Šiais metais aš nutariau nepirkti be išimties visiems dovanų ir taip savotiškai pasakyti „ne“ komercinėms Kalėdoms. Verčiau nusprendžiau parašyti Kalėdinius popierinius laiškus, kurie jau visiškai pasitraukė iš vartojimo srities, tačiau po dešimties metų, manau, turės daug didesnę išliekamąją vertę nei išmaniosios XXI a. naujovės.
Kažkas visai neseniai man pasakė: „Šiemet esame niūrūs kaip niekad. Pavargome nuo nepritekliaus.“ O man atrodo, kad Kalėdos būtent tam ir yra, kad žmonės neužmigtų Letargo miegu žvarbų viduržiemį ir rastų kuo džiaugtis net tuo metu, kai saulė ir šviesa tampa prabangos ženklu, mat išskubėję į darbą 7:30h jie dar nemato šviesos, o išėję iš savo ofisų geriausiu atveju 17:00h jie jau nebespėja pasidžiaugti natūralia dienos šviesa. Taip ir gyventume beveik pusę metų be šviesos spindulio, jei ne Kalėdos, kurių metu reikia gyventi taip, kad gyventi būtų, iš tiesų, gera. Pasistenkim žiemą, kai lauke temperatūra artėja prie kritinės ribos, susišildyti ne radiatoriaus, o sielos šiluma. Sako, kad ji 37 ºC.

„Bet jei nuoširdžiai – man patinka Kalėdos mūsų namuose. Man patinka tavo akys ir žvakės atsispindi jose. Man patinka Kalėdos mūsų namuose, pasimiršta visos bėdos...“


D.

Su meile, Tavo sąžinė

Tu dit que tu ne me reconnaisses pas? Tu n'aimes pas l'ironie, mais je t'ai dit que j'adore le sarcasme. Tu me prends pour une vilaine? Tu sais pas encore ce que ça veut dire souffrir et crier à pleins poumons. T'inquiète pas, mon chéri, je vais te montrer. Tu sauras ce que c'est ne pas pouvoir te réveiller de cauchemar, sangloter et te sentir d'être personne. Tu dit la salope'? Ah non, je ne veux que te montrer la vrai vie. Si la vie ne moralise pas, les gens doivent le faire. Tu me demandes d'arrêter? Une seconde, je dois réaliser ma mission. Prépare-toi bien, ce n'est que le début encore.

Je t'embrasse.


Amoureusement,
la voix de ta conscience (ou sa reste)


D.

----- ---- --- -- -

(visa tai tik iš begalinės meilės)

O sieloj keistas noras išsiaiškint, kodėl gyvenimui aš trokštu tarti: Taip!

Pripildyti jaunatviško maximalizmo, pasiklydę ieškojimuose, pasiryžę nusidėti, - juk taip mes esame pristatomi plačiajai visuomenei. Dažnai nutrūktgalviški ir bėgantys net liūtui į nasrus, pažinimo troškimo užlietomis akimis mes ištariame „galiu viską“. O kodėl mes taip trokštam gyventi, patirti ir jausti? Sakote, kad dar niekada nebuvome nusivylę, kentėję ar mums niekada nebuvo užtrenktos durys prieš pat nosį? Klystate. Jaunystės dienos pilnos kelių, takelių, automagistralių ir, žinoma, klystkelių. Tačiau, skitingai nei daugiau gyvenimiško patirties sukaupusieji, mes nelinkę pasiduoti ar sustoti. Mūsų nedomina stotelės, mus vilioja kelionės tikslas. Sako, kad meilėj ir kare viskas galima, o... kaip jaunystė? Nė kiek ne kitaip. Mes einam, darom, norim būt sraunia upe, o ne stūgsančia pelke. Viską išbandyti, patirti, suprasti? Taip! Net jei viską patirti reiškia ir nusidėti. P. Širvys kažkada užrašė: „Nuodėmė - ne dėmė“. Iš tiesų. Krikščioniškuoju tikėjimu grindžiant visi gimėm iš nuodėmės, taigi, nusidėti - humaniška..? Be jokios abejonės.
O aš... gyvenimui aš trokštu tarti: Taip! Ir viską viską patirti...

Aš pati, aš pati bandysiu savo laimę kurti.

D. Š.


Vytautas Mačernis

Žiemos sonetai

29

Neatimki, Dieve, iš manęs klydimo teisės,
Noriu pats surasti tavo kelią.
Lig tavęs gal taip ir niekad neateisiu,
Bet aš trokštu pats patirt, kaip gelia

Klaidoje širdis... Aš baisiai noriu nusidėti
Ir palikti tuščią tavo rojų.
Tik patyręs nupuolimo vargą kietą,
Vėlei imsiu sekt patarimu tavuoju.

Kai sugrįšiu pas tave, koks džiaugsmas didis
Tėviškame tavo veide suspindės,
Tu sušuksi: - Grįžo štai sūnus paklydęs -

Ir ilgai, saldžiai priglausi prie širdies.
Bet dabar man duoki mano dalią - laisvės turtą,
Aš jau pats, aš pats bandysiu savo laimę kurti.


31

O buvo metai, gyvenau kaip neregys,
Gyvenimui sakiau palenkęs galvą: Taip!
Buvau bevardis, savo veido neturįs,
Nei vieno žodžio nemokąs ištart savaip.

Bet kartą pabudau ir, didelėm akim
Save ir visą svietą niūriame fone
Staiga išvydęs, siaubo suspausta širdim
Tariau gyvenimo aklam žaidimui: Ne!

Nenoriu aš gyvent, jeigu neaišku,
Kodėl liūstu, verkiu, juokauju ir šypsaus;
Kodėl naktis ir Paukščių Takas ant dangaus,

O sieloj keistas noras išsiaiškint,
Kodėl gyvenimui aš trokštu tarti: Taip!
Ir visada tik šitaip, ne kitaip?

Šimtas devyniasdešimt dvi

Tik tiek. Ir išbyrėjus paskutinėm smiltim mūsų 5-etas dainuos „Baigėme mokyklą penkiese mes - viena chebra, du mano klasiokai, dvi draugės ir aš...“. Net jei jau ir nelabai norisi ją baigti. Taip, žinau - geriausia metai dar ateity, bet ir šie puikūs, o mokykloj gerai. Štai, pavyzdžiui, šiandienos lietuvių k. pamokos darbas:



Linksmai gyvenam, džiaugiamės kiekvienu rašytoju ir būtinai surengiam minėjimus klasėje, tiesiog per pamoką. Nes mūsų klasė elgiasi kaip ketvirtokai, klasėj visos blondinės ir „skystos“, o rašybos klaidų skaičiumi mušam rekordus. Tiesa, vertėtų paminėti, kad iš to gerumo net auklėtojos neturim. Gal būtent dėl to, kad mums niekas neprimena, jog pamokų lankymas yra privalomas, mes vis dažniau eidami į pamoką visai atsitiktinai atsiduriame parke. Nenuėjus į vieną pamoką kažkaip nedrąsu eiti į kitą, juk bevalgant auga apetitas, tiesa? Taigi, jau po kelių (na jei tai kūno kultūra, tai geriau tinka keliolikos) praleistų pamokų kažkur, bet ne klasėje, grįžus svečio teisėm į kontrolinį tikimės jau ne 8 ar 9, o „kaip nors ištraukt iki“ 6. Ir tikslas dvyliktoje klasėje yra visai ne egzaminai, kaip gali jums pasirodyti, o Penktadienis, kuris mums yra ne mažiau svarbus nei Mozė žydams.

Jau ne kartą sakiau, kad dvylikta klasė veža, ir tai tiesa :)

Apkabinu ir bučiuoju,
Dovilė

Hunger, 2008 (Alkis)

Filme pasakojama istorija apie XX a. devintame dešimtmetyje kalėjime kalinčius IRA kovotojus (Irish Republican Army). Bobby Sands, pagrindinis filmo herojus ir buvo vienas iš jų. Dėl visiško žmogaus teisių nepaisymo jis suorganizavo bado streiką, suprasdamas, kas jo laukia. 66 dienas išgyvenęs be maisto Bobby mirė ir tapo airių tautos pasididžiavimu. Bobby Sands: „Tai prievarta užaugina maištingą laisvės dvasią.“

„Alkis“ – tai meno kūrinys, kuriame gausu simbolių, minimalistinių scenų, tylos, nepaprasto grožio paprastume. Jau vien tai sužavi, tačiau šiame filme yra ir puikiai išvystyta pagrindinė mintis, įdomi istorija, kuri priverčia daugiau pasidomėti 1981 m. įvykiais Airijoje. Siūlau pažiūrėti, verta.

Metamorfozė

Turbūt užbėgsiu už akių atsakydama į klausimą ,,kodėl?". Reikėjo, ir jau seniai. Nes jau ne pirmą savaitę gyvenu ,,perestroikos" idėjom, tik vis atidėliodavau (gal savaitgalį, poryt arba rytoj...). Ir va būtent šiandien aš metamorfozuojuosi. Geras jausmas: išmetu visas šiukšles ne tik iš kambario, stalčių, telefono, kišenių, bet ir iš galvos. Šiek tiek Pozityvo nuo depresijos, šviesesnių spalvų (juk net fonas pašviesėjo!) kasdienybėn ir jamais regarder au passé, on ne voit que l'avenir!

Kodėl Prieblandos Vėsios..? Atsakymas tokioj vienoj nuostabioj dainoj (,,Nuo Mano Delno"):

Nuo mano lango lik tavo durų - tūkstantis varstų,
Per visą naktį po visą miestą - šešėlių žingsniai.
Švaistūnas klevas žvangantį auksą pavėjui žarsto,
Iš lapų saujos rudenio saulės nebesurinks.

Nuo mano delno lik tavo skruosto - prieblandos vėsios,
Šešėlių žingsniai, užburtas rūmas, vaiduoklių aidas.
Per visą naktį lyg šiltą paukštį nešu ištiesęs
Tokį vienintelį vienišą, tokį savo švelnumą.

Tokį vientelį vienišą, tokį savo švelnumą...

O jeigu aiškiau, tai po nakties neiškart ateina diena, pirmiau sulaukiam ankstaus ir šalto ryto, blizgančios rasos, po žiemos dar nesidžiaugiam šiltais saulės spinduliais ir gaiviu vasaros nakties vėju, nes prieš tai pavasarį reikia iškęsti. O aš ir kenčiu :] nejaučiu dar vasaros, bet žiema jau praėjo, žinau.

P.S. Visa tai, kas ne į temą, bet turi būti paminėta:

[2010.10.25 19:16:23] Lukrecijus: Vilniux. Studentux. Rombux megztinux. :D

Už tai, kad taip gerai vienas kitą suprantam ;D na, ir žinoma už tą Vilnių, studentus/es ir rombuotus megztukus!

Ačiū.

D.Š.

Kiekvieno gyvenimo moto turėtų būti ,,judėti toliau". Net jei man aikštelėje nesiseka ar aš prastai jaučiuosi, tiesiog judu toliau. [Hank Aaron]

Būtent! Net jeigu nepasisekė, suklydai tu ar tavo sąskaita suklydo kitas, einam toliau, juk gyvenime būna įdomu. Mūsų gyvenimo kontūrus nupiešia kiti, bet spalvinam juos mes patys.

Tokiom naktim tik Dievas lieka vienas. [S.P.]